Santuokos sakramentas

Jei norite priimti Santuokos sakramentą mūsų parapijoje, prašoma pirma užpildyti šią anketą:

Gavę šią anketą, susisieksime su Jumis el. paštu arba telefonu, kad susitartume susitikimo su kunigu laiką. Šiam susitikimui kiekvienas sužadėtinis turi atsinešti:

  1. Pasą
  2. Gimimo liudijimą
  3. Krikšto liudijimą (krikšto pažymos išrašą iš parapijos, kurioje buvote krikštytas - dokumento galiojimo laikas 6 mėn.)
  4. Pirmosios šv. Komunijos pažymėjimą
  5. Sutvirtinimo Sakramento pažymėjimą
  6. Sužadėtinių kursų išklausymo pažymėjimą

 


Kviečiame paskaityti Katalikų Bažnyčios katekizmą apie Santuoką:

(Pilną tekstą rasite čia)

Kas yra Santuokos sakramentas?

1601  „Santuokos ryšys, kuris visam gyvenimui sujungia vyrą ir moterį, savo prigimtimi yra skirtas sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tą ryšį tarp krikščionių Viešpats Kristus iškėlė į sakramento garbę.“

Santuoka Dievo plane

1602  Šventasis Raštas prasideda vyro ir moters sukūrimu pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir baigiasi „Avinėlio vestuvių“ (Apr 19, 9) vizija. Ir vienur, ir kitur Šventasis Raštas kalba apie santuoką ir jos „slėpinį“, apie jos įsteigimą ir Dievo jai teikiamą prasmę, apie jos kilmę ir tikslą, įvairius jos įgyvendinimo būdus per visą išganymo istoriją, apie nuodėmės sukeltus jos sunkumus ir jos atnaujinimą „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39), naujoje Kristaus ir Bažnyčios Sandoroje.

SANTUOKA KŪRIMO TVARKOJE

1603  „Glaudus sutuoktinių gyvenimo ir meilės ryšys yra Kūrėjo nustatytas ir aprūpintas savais įstatymais [...]. Pats Dievas yra santuokos autorius.“ Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos orumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes „paskiro asmens ir žmonių bei krikščionių visuomenės gerovė yra itin glaudžiai susijusi su sutuoktinių ir šeimos bendruomenės klestėjimu“.

1604  Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį, jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Kūrėjo akyse ta meilė gera, labai gera. Dievo laiminama santuokinė meilė yra skirta būti vaisinga ir tarnauti bendram tikslui palaikyti kūriniją: „Dievas juos palaimino tardamas: 'Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją'“ (Pr 1, 28).

1605  Šventasis Raštas tvirtina, kad vyras ir moteris sukurti vienas kitam: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Moteris, „kūnas iš jo kūno“, tai yra vyrui lygi, visai jam artima, yra jam Dievo duota kaip „bendrininkė“, atstovaujanti Dievui, kuris mums padeda. „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Kad tai reiškia neišardomą jų dviejų gyvenimų vienybę, parodė patsai Viešpats, primindamas, koks „pradžioje“ buvo Kūrėjo planas: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6).

NUODĖMĖS ĮTAKA SANTUOKAI

1606  Kiekvienas žmogus patiria blogį, esantį šalia jo ir jame. Tai jaučiama taip pat vyro ir moters tarpusavio santykiuose. Visais laikais jų vienybei grėsė nesantaika, noras valdyti, neištikimybė, pavydas ir konfliktai, kurie gali privesti prie neapykantos ir ryšio nutrūkimo. Ši netvarka gali pasireikšti silpniau ar stipriau įvairiose kultūrose, epochose, inidividuose, būti daugiau ar mažiau įveikta, vis dėlto atrodo esanti visuotinio pobūdžio.

1607  Tikėjimo požiūriu ši skaudžiai patiriama netvarka kyla ne iš vyro ir moters prigimties, ne iš jų santykių prigimties, bet iš nuodėmės. Pirmosios nuodėmės, nutraukusios ryšį su Dievu, pirmoji pasekmė buvo pradinės vyro ir moters vienybės iširimas. Jų santykius sudrumstė abipusiai priekaištai; jų tarpusavio potraukis, paties Kūrėjo dovana, pavirto noru valdyti ir geismu; gražųjį vyro ir moters pašaukimą būti vaisingiems, daugintis ir pripildyti žemę aptemdė gimdymo skausmai ir prakaitu uždirbama duona.

1608  Vis dėlto, nors ir rimtai pažeista, kūrinijos tvarka išlieka. Nuodėmės padarytoms žaizdoms užgydyti vyrui ir moteriai reikalinga pagalba malonės, kurios jiems duoti Dievas iš savo begalinio gailestingumo niekados neatsisakydavo. Be tos pagalbos vyrui ir moteriai niekada nepavyktų pasiekti tos jų gyvenimo vienybės, kuriai Dievas juos „pradžioje“ sukūrė.

 

Santuokos sakramento šventimas

1621  Lotynų apeigose dviejų tikinčių katalikų santuokos paprastai vyksta šventosiose Mišiose, nes visi sakramentai siejasi su Kristaus Velykų paslaptimi. Eucharistijoje prisimenama Naujoji Sandora, kurioje Kristus visiems laikams susivienijo su savo mylima Sužadėtine Bažnyčia, už kurią pats save atidavė. Tad labai dera, kad ir sutuoktiniai savo sutikimą atsiduoti vienas kitam, paaukojant savuosius gyvenimus, patvirtintų, jungdamiesi su eucharistinėje aukoje sudabartintu Kristaus atsidavimu Bažnyčiai ir priimdami Eucharistiją, idant, susivieniję su tuo pačiu Kristaus Kūnu ir Krauju, sudarytų „vieną kūną“ Kristuje.

1622  „Kaip sakramentinis pašventinimo vyksmas, pačios liturginės santuokos apeigos [...] turi būti galiojančios, tinkamos ir vaisingos.“ Tad būsimiems sutuoktiniams dera savo santuokai pasirengti Atgailos sakramentu.

1623  Pagal lotynų tradiciją sutuoktiniai, kaip Kristaus malonės perdavėjai, Santuokos sakramentą teikia vienas kitam, pareikšdami savo sutikimą Bažnyčios akivaizdoje. Rytų Bažnyčių tradicijose vyskupai arba kunigai yra abipusio sutuoktinių sutikimo liudininkai, bet kad sakramentas galiotų, taip pat būtinas jų palaiminimas.

1624  Įvairios liturgijos turi daug palaiminimo ir epiklezės maldų, kuriomis prašoma Dievą suteikti malonės ir palaiminti naująją porą, ypač nuotaką. Santuokos sakramento epiklezėje jaunieji gauna Šventąją Dvasią kaip Kristaus ir Bažnyčios meilės ryšį. Tai Ji yra jų sąjungos antspaudas, visada srūvantis jų meilės šaltinis, jų ištikimybę atnaujinanti jėga.

Santuokinis sutikimas

Santuokinę sutartį sudaro pakrikštyti vyras ir moteris, kurie yra laisvi sudaryti santuoką ir laisvai pareiškia savo sutikimą. „Yra laisvi“ reiškia:

— niekieno neverčiami;

— neturi prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių.

1626  Abipusį sutuoktinių sutikimą Bažnyčia laiko būtinu elementu „įvykti santuokai“. Jei nėra sutikimo, nėra ir santuokos.

1627  Sutikimas yra „laisvas žmogaus veiksmas, kuriuo susituokiantieji atiduoda save vienas kitam ir vienas kitą priima“. „Aš imu tave savo žmona. Aš imu tave savo vyru.“ Tas abu sutuoktinius saistantis sutikimas atbaigiamas tuo, kad du „tampa vienu kūnu“.

1628  Sutikimas turi būti laisvas, be prievartos ir didelės išorinės baimės, abiejų šalių valios aktas. Jokia žmogiška valdžia negali pavaduoti šio sutikimo. Jei minėtos laisvės nėra, santuoka negalioja.

1629  Dėl šių (ir kitų santuoką darančių negaliojančią ir neįvykusią) priežasčių Bažnyčia, kompetentingam jos teismui ištyrus, gali pripažinti, kad „santuoka yra niekinė“, vadinasi, niekad jos ir nebuvo. Tuo atveju abu partneriai yra laisvi ir gali vėl tuoktis, sutvarkę su ankstesne santuoka susijusius savaime suprantamus įsipareigojimus.

1630  Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo (taip pat liudininkų) buvimas santuokos metu akivaizdžiai parodo, kad ji yra bažnytinio gyvenimo tikrovė.

1631  Dėl to Bažnyčia iš savo tikinčiųjų paprastai reikalauja bažnytinės santuokos sudarymo formos. Tokį sutvarkymą paaiškina kelios priežastys:

— sakramentinė santuoka yra liturginis aktas, tad dera jį atlikti viešos bažnytinės liturgijos metu;

— santuoka įveda į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje teises ir pareigas sutuoktinių ir jų vaikų atžvilgiu;

— kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būvis, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu (tad jos metu privalo dalyvauti liudininkai);

— susitarimo viešumas saugo vieną kartą ištartą „Taip“ ir padeda likti jam ištikimiems.

1632  Kad susituokiančiųjų „Taip“ būtų laisvas ir atsakingas ir kad santuokinė sąjunga turėtų tvirtus ir pastovius žmogiškus bei krikščioniškus pagrindus, ypač svarbus yra parengimas santuokai:

Tėvų ir šeimų pavyzdys ir pamokymai lieka tinkamiausias tokio parengimo kelias.

Nepamainomas ir ganytojų bei krikščioniškos bendruomenės, kaip „Dievo šeimos“, vaidmuo perduodant žmogiškas ir krikščioniškas santuokos ir šeimos vertybes, tuo labiau kad mūsų laikais daugelis jaunų žmonių mato šeimų griuvėsius, ir jos negali jiems užtikrinti pakankamo pasirengimo santuokai:

Jaunuoliai turi būti tinkamai ir laiku supažindinami, geriausiai savo šeimos židinyje, su santuokinės meilės kilnumu, jos uždaviniais ir apraiškomis, kad, išauklėti skaisčiai gyventi ir sulaukę reikiamo amžiaus, po tauraus sužadėtuvių meto galėtų švęsti jungtuves.
Santuokos sakramento vaisiai

1638  „Iš galiojančios santuokos tarp sutuoktinių atsiranda ryšys, savo prigimtimi išskirtinis ir visam gyvenimui; be to, krikščioniškoje santuokoje sutuoktiniai specialiu sakramentu yra sustiprinami ir tarytum įšventinami jų kilnaus luomo pareigoms.“

SANTUOKINIS RYŠYS

1639  Sutikimą, kuriuo susituokiantieji vienas kitam atsiduoda ir vienas kitą priima, patvirtina pats Dievas. Iš jų sąjungos „Dievo patvarkymu ir visuomenės akyse atsiranda tvirta institucija“. Sutuoktinių sąjunga yra įjungiama į Dievo Sąjungą su žmonėmis: „Tikra santuokinė meilė yra įjungiama į dieviškąją meilę.“

1640  Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir atbaigta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Šis ryšys, kilęs iš laisvo žmogiško susituokiančiųjų akto ir atbaigtos santuokos, nuo tada yra nebeatšaukiama tikrovė ir duoda pradžią sąjungai, kurią užtikrina Dievo ištikimybė. Bažnyčia neturi galios priešintis šiam dieviškosios išminties sutvarkymui.

SANTUOKOS SAKRAMENTO MALONĖ

1641  „Krikščionių sutuoktinių [...] luomas ir jų gyvenimo būdas yra jiems savita dovana Dievo tautoje.“ Ta Santuokos sakramento malonė yra skirta ištobulinti sutuoktinių meilei, sustiprinti jų nesuardomai vienybei. Tos malonės veikiami, „jie padeda vienas kitam siekti šventumo gyvenant šeimoje, priimant [iš Dievo] ir auklėjant vaikus“.

1642  Tos malonės šaltinis yra Kristus „Kaip kitados Dievas pasitiko savo tautą meilės ir ištikimybės Sandora, taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios Sužadėtinis ateina į pagalbą krikščionims sutuoktiniams Santuokos sakramentu.“ Jis pasilieka su jais, duoda jiems jėgų imti savo kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, vienas kitam atleisti, nešioti vienas kito naštas, paklusti „vienas kitam dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21) ir mylėti vienas kitą švelnia ir vaisinga antgamtine meile. Jis leidžia jiems jų meilės ir šeimos gyvenimo džiaugsmuose jau dabar patirti Avinėlio vestuvių pokylio palaimą:

Kaip man apsakyti laimę tos santuokos, kurią Bažnyčia sujungia, [Mišių] auka sustiprina, palaiminimas užantspauduoja, angelai skelbia, Tėvas patvirtina! [...] Koks jungas tenka dviem tikintiesiems, kuriuos vienija viena viltis, vieni siekiai, viena ištikimybė, ta pati tarnystė! Abu jie vieno Tėvo vaikai, vieno Viešpaties tarnai; jų neskiria nei dvasia, nei kūnas, atvirkščiai, iš tiesų yra tapę vienu kūnu, o kur vienas kūnas, ten ir viena dvasia.

 

 

Santuokos meilės gėriai ir prievolės

1643  „Santuokinė meilė yra kažkas visuotina ir apima visas asmeniui būdingas sritis: kūno ir instinktų balsą, jausmų ir emocijų jėgą, dvasios ir valios siekius; ji trokšta giliai asmeniškos vienybės, kuri sujungtų ne tik kūnus, bet ir širdis, ir sielas; abipusiu ir galutiniu atsidavimu ji reikalauja nesuardomumo bei ištikimybės ir yra pasiryžusi tapti vaisinga. Kalbame apie įprastinius kiekvienos natūralios vedusiųjų meilės bruožus, kurie įgauna naują [sakramentinę] prasmę, kai ta meilė ne tik apvaloma ir sutvirtinama, bet ir taip pakylėjama, kad tampa grynai krikščioniškų vertybių reiškėja.“

SANTUOKOS VIENUMAS IR NEIŠARDOMUMAS

1644  Sutuoktinių meilė pačia savo prigimtimi reikalauja visą jų gyvenimą apimančios dviejų asmenų bendrijos vienumo ir neišardomumo. „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). „Jie yra pašaukti nuolat stiprinti savo vienybę, būti kasdien ištikimi santuokiniam abipusio visiško atsidavimo pažadui.“ Tą žmogišką vienybę sutvirtina, išgrynina ir atbaigia Santuokos sakramentu duota vienybė Jėzuje Kristuje. Ją gilina bendrai išgyvenamas tikėjimas ir drauge priimama Eucharistija.

1645  „Lygiu asmens vertingumu, kurį reikia pripažinti moteriai ir vyrui pilnutinėje jų tarpusavio meilėje, kuo aiškiausiai pasirodo Viešpaties patvirtintas santuokos vienumas.“ Poligamija prieštarauja tam lygiam asmenų vertingumui ir santuokinei meilei, kuri yra vienintelė ir išskirtinė.

IŠTIKIMYBĖ SANTUOKINEI MEILEI

1646  Santuokinė meilė pačia savo prigimtimi reikalauja iš sutuoktinių nepažeisti ištikimybės. Tai jų atsidavimo vienas kitam vaisius. Meilė trokšta būti nepakeičiama. Ji negali būti meilė „iki naujos santuokos“. „Ta glaudi jungtis, kaip abipusis dviejų asmenų atsidavimas ir kaip palaima vaikams, reikalauja visiškos vedusiųjų ištikimybės ir nesuardomos jų vienybės.“

1647  Pats giliausias šito motyvas yra Dievo ištikimybė savo Sandorai, Kristaus – savo Bažnyčiai. Santuokos sakramentas sutuoktinius įgalina atvaizduoti ir liudyti tą ištikimybę. Santuokos sakramentu jos neišardomumas gauna naują ir gilesnę prasmę.

1648  Gali atrodyti sunku, netgi neįmanoma jungtis su kitu žmogumi visam gyvenimui. Todėl taip svarbu skelbti Gerąją Naujieną, kad Dievas mus myli tvirta ir neatšaukiama meile, kad sutuoktiniai yra tos meilės dalininkai, kad ji juos veda ir palaiko ir kad savo ištikimybe jie gali būti ištikimos Dievo meilės liudytojai. Sutuoktiniai, kurie Dievo malonei padedant, ne kartą ir labai sunkiomis sąlygomis taip gyvena, yra verti bažnytinės bendruomenės dėkingumo ir paramos.

1649  Vis dėlto pasitaiko, kad dėl labai įvairių priežasčių sutuoktiniams pasidaro nebeįmanoma kartu gyventi. Tokiais atvejais Bažnyčia leidžia sutuoktiniams fiziškai atsiskirti ir negyventi drauge. Sutuoktiniai prieš Dievą ir toliau lieka vyras ir žmona; jie negali sudaryti naujos santuokos. Toje sunkioje padėtyje geriausia išeitis būtų – jeigu įmanoma – susitaikinti. Krikščionių bendruomenė yra kviečiama padėti tiems žmonėms krikščioniškai gyventi jų situacijoje, likti ištikimiems jų nepanaikinamam santuokiniam ryšiui.

1650  Daugelyje kraštų šiandien yra nemažai katalikų, kurie pagal civilinius įstatymus išsituokia ir sudaro naują, civilinę sąjungą. Bažnyčia, būdama ištikima Jėzaus Kristaus žodžiams („Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“: Mk 10, 11–12), naujos sąjungos negali pripažinti galiojančia, jeigu buvo galiojanti pirmoji santuoka. Išsituokusieji, sudarę civilinę santuoką, atsiduria padėtyje, kuri yra objektyviai priešinga Dievo įstatymui. Nuo to laiko jie nebegali eiti prie Komunijos tol, kol šitokia padėtis truks. Dėl to paties jie negali atlikti tam tikrų atsakingų bažnytinių pareigų. Sutaikinimas Atgailos sakramentu gali būti teikiamas tik tiems, kurie gailisi pažeidę [santuoką] – Sandoros bei ištikimybės Kristui ženklas – ir pasižada gyventi visiškai susilaikydami.

1651  Kunigai ir visa bendruomenė turi nuoširdžiai rūpintis krikščionimis, kurie gyvena tokioje padėtyje, bet dažnai išsaugo tikėjimą ir trokšta vaikus auklėti krikščioniškai, kad patys nesijaustų esą atskirti nuo Bažnyčios, kurios gyvenime, būdami pakrikštyti, jie gali ir privalo dalyvauti:

Jie tebūna raginami klausytis Dievo žodžio, dalyvauti Mišių aukoje, ištvermingai melstis, aktyviai įsijungti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti savo vaikus, turėti atgailos dvasios ir ją rodyti darbais, kad diena iš dienos sau melstų Dievą malonės.
PASIRENGIMAS BŪTI VAISINGIEMS

1652  „Pačia savo prigimtimi santuokos institucija ir santuokinė meilė yra skirtos vaikų gimdymui ir auklėjimui; tai jas atbaigia ir tarytum vainikuoja“:

Vaikai iš tiesų yra brangiausia santuokos dovana, labiausiai praturtinanti pačius tėvus. Pats Dievas pasakė: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18) ir „iš pradžių kūrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4). Norėdamas, kad jie ypatinga prasme būtų Jo paties kūrybos dalininkai, Dievas palaimino vyrą ir moterį, sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Tad teisingai suprantama santuokinė meilė ir ja paremta šeimos sandora, nepamirštant ir kitų sandoros tikslų, siekia sutuoktinius padaryti pasirengusius bendradarbiauti su Kūrėjo ir Atpirkėjo meile, kai Jis per juos nori nuolat didinti ir turtinti savo šeimyną.

1653  Santuokinę meilę daro vaisingą moralinis, dvasinis ir antgamtinis gyvenimas, kuris tėvų auklėjimu perduodamas vaikams. Tėvai yra svarbiausi ir pirmieji savo vaikų auklėtojai. Ta prasme pagrindinis santuokos ir šeimos uždavinys yra tarnauti gyvybei.

1654  Sutuoktiniai, kuriems Dievas nedavė turėti vaikų, vis tiek gali, kaip žmonės ir krikščionys, savo santuoką išgyventi labai prasmingai. Jų santuoka gali spindėti meilės, paslaugumo ir aukos vaisiais.

Namų bažnyčia

1655  Kristus norėjo ateiti į šį pasaulį ir augti Šventojoje Juozapo ir Marijos Šeimoje. Bažnyčia yra ne kas kita kaip „Dievo šeima“. Nuo pat pradžių Bažnyčios branduolį dažnai sudarydavo tie žmonės, kurie įtikėdavo „su visais savo namais“. Atsiversdami jie troško, kad ir „visi jų namai“ būtų išganyti. Tos įtikėjusios šeimos tapo krikščioniškojo gyvenimo salelėmis netikinčiame pasaulyje.

1656  Mūsų dienų pasaulyje, kuris tikėjimui dažnai esti svetimas ir net priešiškas, tikinčios šeimos yra nepaprastai reikšmingos kaip gyvo ir pavyzdingo tikėjimo židiniai. Dėl to Antrasis Vatikano Susirinkimas pagal seną tradiciją šeimas vadina Ecclesia domestica [namų Bažnyčia]. Šeimoje „tėvai turi būti pirmieji tikėjimo skelbėjai savo vaikams žodžiu ir pavyzdžiu, ugdyti kiekvienam jų savą, o ypač rūpestingai – dvasinį pašaukimą“.

1657  Šeimos tėvas ir motina, jų vaikai, visi šeimos nariai, „priimdami sakramentus, melsdamiesi ir dėkodami, šventai gyvendami, išsižadėdami savęs ir veikliai mylėdami“, iškiliausiai praktikuoja Krikštu gautą kunigystę. Tad šeimos namai yra pirmoji krikščioniško gyvenimo ir „tobulesnio žmogiškumo mokykla“. Čia išmokstama ištvermingai ir su džiaugsmu dirbti, broliškai mylėti, didžiadvasiškai, net pakartotinai atleisti ir ypač garbinti Dievą malda ir savo gyvenimo atnaša.

1658  Verta dar prisiminti daugelį nesusituokusių žmonių, kurie priversti taip gyventi dėl konkrečių, dažnai ne savo noru susiklosčiusių aplinkybių; dėl to jie yra ypatingai artimi Jėzaus širdžiai ir nusipelno Bažnyčios, ypač ganytojų, atidaus rūpesčio ir pagarbos. Daugelis jų lieka be žmogui įprastos šeimos, dažnai dėl savo neturto. Tarp jų yra tokių, kurie savo padėtį išgyvena Palaiminimų dvasia, pavyzdingai tarnaudami Dievui ir artimui. Jiems visiems reikia atverti šeimų, tai yra „namų Bažnyčių“, ir didžiosios šeimos – Bažnyčios duris. „Šiame pasaulyje nėra nė vieno be šeimos: Bažnyčia yra namai ir šeima visų, ypač tų, kurie 'vargsta ir yra prislėgti' (Mt 11, 28).“

Tekstas cituotas iš Katalikų Bažnyčios katekizmo skyriaus apie Santuokos sakramentą.