Ligonių patepimo sakramentas

Ligonių patepimo sakramentas teikiamas kiekvienam sunkiai susirgusiam. Jis teikiamas ne prieš mirtį, kaip klaidingai manoma, bet tam, kad ligonis pasveiktų. Todėl netinka šį sakramentą vadinti "paskutiniuoju patepimu". 

Norėdami iškviesti kunigą, skambinkite klebonui kun. Norbertui Martinkui tel. 8 601 64444,

arba vikarui kun. Mindaugui Aleknai tel. 8 612 44570,

arba kun. Romualdui Ramašauskui tel. 8 687 20268.

 


Katalikų Bažnyčios katekizmo mokymas apie Ligonių patepimo sakramentą:

(Pilną tekstą rasite čia)

Liga žmogaus gyvenime

1500  Liga ir kentėjimas visada buvo sunkiausi išmėginimai žmogaus gyvenime. Sirgdamas žmogus pajunta savo bejėgiškumą, savo ribas ir savo baigtumą. Kiekviena liga gali mums priminti mirtį.

1501  Liga gali kelti nerimą, pastūmėti užsisklęsti savyje, kartais net netekti vilties ir maištauti prieš Dievą. Bet taip pat ji gali padėti žmogui subręsti, įžvelgti, kas gyvenime neesminga, ir atsigręžti į tai, kas esminga. Labai dažnai liga paskatina ieškoti Dievo ir prie Jo sugrįžti.

LIGONIS DIEVO AKIVAIZDOJE

1502  Senojo Testamento žmogus ligą išgyvena Dievo akivaizdoje. Jis skundžiasi Dievui dėl savo ligos ir meldžia gyvenimo ir mirties Viešpatį jį pagydyti. Liga atveria kelią atsivertimui, o gavęs Dievo atleidimą, ligonis ima gyti. Izraelis patiria, kad liga yra slaptingai susijusi su nuodėme ir blogiu, o ištikimybė Dievui, laikantis Jo Įstatymo, grąžina gyvybę: „Esu jus gydantis Viešpats“ (Iš 15, 26). Pranašas numato, kad kančia gali turėti prasmės ir atperkant kitų žmonių nuodėmes. Pagaliau Izaijas skelbia, jog Dievas siųs Zionui metą, kada atleis jam visas kaltes ir išgydys kiekvieną ligą.

Išgydymo dovana

1503  Kristaus užuojauta ligoniams ir daugelio įvairiausių ligų išgydymas yra akivaizdus ženklas, kad Dievas aplankė savo tautą ir kad Dievo karalystė yra visai arti. Jėzus turėjo galią ne tik gydyti ligas, bet ir atleisti nuodėmes: Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno; Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams. Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: „buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36). Jo išskirtinė meilė paliegusiems visais amžiais be paliovos vertė krikščionis kreipti ypatingą dėmesį į žmones, kurių kūnas ir siela kenčia. Iš tos meilės kyla nenuilstamos pastangos lengvinti jų padėtį.

1504  Jėzus dažnai reikalauja, kad ligoniai tikėtų. Gydydamas Jis naudojasi ženklais: paliečia seilėmis ir uždeda rankas, patepa purvu ir liepia nusiplauti. Ligoniai stengėsi Jį paliesti, „nes iš Jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6, 19). Taip ir sakramentuose Kristus ir toliau mus „paliečia“, kad išgydytų.

1505  Daugelio kentėjimų sujaudintas, Kristus ne tik leidžia ligoniams Jį paliesti, bet ir prisiima jų vargus: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17). Tačiau visų ligonių Jis neišgydė. Jo pagydymai buvo ženklai, kad ateina Dievo karalystė; jie skelbė daug tikresnį pagydymą – Jo Velykų pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Ant kryžiaus Kristus prisiėmė visą blogio naštą ir panaikino „pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29), kurios viena pasekmių yra liga. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus suteikė kančiai naują prasmę: dabar ji gali padaryti mus panašius į Jį ir suvienyti su Jo atperkamąja kančia.

„GYDYKITE LIGONIUS...“

1506  Kristus kviečia savo mokinius sekti paskui Jį ir kiekvienam imti savo kryžių. Paskui Jį sekdami, jie pradeda naujai žiūrėti į ligą ir ligonius. Jėzus juos įveda į savąjį beturčio bei tarno gyvenimą, padaro savo užuojautos ir gydymo tarnystės dalyviais: „Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“ (Mk 6, 12–13).

1507  Prisikėlęs Viešpats atnaujino šį siuntimą (“Mano vardu jie [...] dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“: – Mk 16, 17–18) ir jį patvirtino ženklais, kuriuos vartoja Bažnyčia, šaukdamasi Jo vardo. Tie ženklai ypatingu būdu rodo, kad Jėzus tikrai yra „Dievas, kuris gelbi“.

1508  Šventoji Dvasia kai kuriems žmonėms duoda ypatingą gydymo charizmą, kad parodytų Prisikėlusiojo malonės jėgą. Tačiau net karščiausios maldos neišgydo iš visų ligų. Tad ir šv. Pauliui tenka išgirsti iš Viešpaties: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9), o patiriami kentėjimai gali turėti prasmę, nes „savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).

1509  „Gydykite ligonius!“ (Mt 10, 8). Tą užduotį Bažnyčia gavo iš Viešpaties ir stengiasi ją vykdyti, tiek rūpindamasi ligoniais, tiek juos lydėdama užtarimo malda. Ji tiki gyvybę teikiančio Kristaus, sielų ir kūnų gydytojo, artumu. Šis artumas itin veiksmingas sakramentuose, ypatingu būdu Eucharistijoje – duonoje, kuri duoda amžinąjį gyvenimą; kaip tikina šv. Paulius, su Eucharistija yra susijusi ir kūno sveikata.

1510  Tačiau apaštalų laikų Bažnyčioje buvo ir ypatinga, kaip tik ligoniams skirta apeiga; tai patvirtina šv. Jokūbas: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15). Tradicija šioje apeigoje atpažįsta vieną iš septynių Bažnyčios sakramentų.

Ligonių sakramentas

1499 „Šventuoju Ligonių patepimu ir kunigų malda visa Bažnyčia paveda ligonius kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad juos sustiprintų ir gelbėtų; dar ir paragina juos savo noru jungtis su Kristaus kančia bei mirtimi ir tuo įnešti savo dalį Dievo tautos gerovei.“
1511 Bažnyčia tiki ir išpažįsta, kad iš septynių sakramentų vienas yra išimtinai skirtas sustiprinti tiems, kuriuos vargina ligos; tai Ligonių patepimas:

Šį šventą Ligonių patepimą, kaip tikrą ir tinkamą Naujojo Testamento sakramentą, įsteigė mūsų Viešpats Kristus; tą sakramentą mini Morkus, o tikintiesiems jį paliko ir viešai paskelbė apaštalas ir Viešpaties brolis Jokūbas.
1512 Liturginėje tiek Rytų, tiek Vakarų tradicijoje nuo senų laikų yra išlikę ligonių patepimo šventintu aliejumi liudijimai. Amžiams bėgant ligonių patepimas vis dažniau buvo teikiamas tik mirštantiems ligoniams ir dėl to gavo „Paskutinio patepimo“ vardą. Nepaisant šios raidos, Bažnyčia liturgijoje niekada nenustojo meldusi Viešpatį grąžinti ligoniui sveikatą, jeigu tai padėtų jo išganymui.

1513 Po Vatikano II Susirinkimo 1972 metų lapkričio 30 dieną paskelbtoji apaštalinė konstitucija „Sacram unctionem infirmorum“ nustatė, kad nuo šiol Romos apeigose reikia laikytis šių nurodymų:

Ligonių patepimo sakramentas teikiamas sunkiai sergantiems ligoniams, patepant jų kaktą ir delnus tinkamai pašventinto alyvmedžio ar pagal galimybes kitų augalų aliejumi, vieną kartą ištariant šiuos žodžius: „Šiuo šventu Patepimu dosnus ir gailestingas Viešpats tesustiprina tave Šventosios Dvasios malone ir, išvaduotą iš nuodėmių, tegu tave gelbėja ir maloningai pakelia.“

Kas priima ir kas teikia šį sakramentą?
JEI KAS SUNKIAI SERGA...

1514  Ligonių patepimas „yra sakramentas ne tik tų, kuriems mirtis yra visai čia pat. Tinkamas metas jį priimti tikrai esti atėjęs, kai tikinčiajam ima grėsti mirties pavojus dėl fizinio nusilpimo ar senatvės.“

1515  Jeigu ligonis, gavęs Patepimą, pasveiksta, gali vėl gauti šį sakramentą, iš naujo sunkiai susirgęs. Tos pačios ligos metu sakramentas gali būti pakartotas ligai pasunkėjus. Tinka priimti Ligonių patepimą ir prieš sunkią operaciją. Taip turi elgtis ir pagyvenę asmenys jų jėgoms silpstant.

„... TEPASIKVIEČIA BAŽNYČIOS VYRESNIUOSIUS“

1516  Ligonių patepimą teikia tik vyskupai ir kunigai. Ganytojų pareiga paaiškinti tikintiesiems šio sakramento teikiamas malones, o tikintieji tepadrąsina ligonius prašyti kunigo suteikti šį sakramentą. Ligoniai tepasirengia jį priimti tinkamai nusiteikę, padedami savo ganytojo ir visos bažnytinės bendruomenės; ji raginama ypatingai remti ligonius savo maldomis ir brolišku paslaugumu.

Kaip švenčiamas Ligonių sakramentas?

1517  Kaip ir visi sakramentai, Ligonių patepimas yra liturginė ir bendruomeninė apeiga, atliekama šeimoje, ligoninėje arba bažnyčioje, teikiant sakramentą vienam ligoniui ar visai jų grupei. Labai dera šią apeigą atlikti švenčiant Eucharistiją – Viešpaties Velykų atminimą. Jei to reikalauja aplinkybės, prieš šį sakramentą gali būti suteiktas Atgailos, po jo – Eucharistijos sakramentas. Kaip Kristaus Velykų sakramentas, Eucharistija visada turėtų būti paskutinis žemiškosios kelionės sakramentas, „viatikas“ – kelionės maistas „perėjimui“ į amžinąjį gyvenimą.

1518  Žodis ir sakramentas sudaro neišskiriamą visetą. Apeigą pradeda žodžio liturgija ir prieš tai atliktas atgailos aktas. Kristaus žodžiai, apaštalų liudijimas sužadina ligonio ir bendruomenės tikėjimą prašyti iš Viešpaties Jo Dvasios jėgos.

1519  Pagrindiniais teikiamo sakramento elementais laikomi šie: „bažnyčios vyresnieji“ tylėdami uždeda rankas ant ligonių; Bažnyčios tikėjimo malda jie meldžiasi už ligonius – tai šio sakramento epiklezė; paskui patepa (pageidautina vyskupo) pašventintu aliejumi.

Tie liturginiai veiksmai rodo, kokią malonę šis sakramentas teikia ligoniams.

Ligonių patepimo sakramento vaisiai

1520  Ypatinga Šventosios Dvasios dovana. Pirmoji šio sakramento malonė yra paguoda, ramybė ir drąsa, padedanti nugalėti sunkios ligos ar vargingos senatvės sunkumus. Ši malonė yra dovana Šventosios Dvasios, kuri atnaujina pasitikėjimą ir tikėjimą Dievu ir stiprina kovoje su Piktojo gundymais, su nevilties ir mirties baimės pagundomis. Ši Viešpaties pagalba Jo Dvasios jėga gydo ligonio sielą, drauge ir kūną, jei tokia yra Dievo valia. „O jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 15).

1521  Susivienijimas su Kristaus kančia. Šio sakramento malone ligonis gauna jėgų ir dovaną glaudžiau susivienyti su Kristaus kančia: tam tikra prasme jis yra pašventinamas, kad duotų vaisių, kentėdamas panašiai, kaip kentėjo mus atpirkdamas Išganytojas. Kentėjimas – gimtosios nuodėmės palikimas – įgyja naują prasmę: tampa dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe.

1522  Bažnytinė malonė. Ligoniai, kurie priima šį sakramentą, „savo noru jungdamiesi su Kristaus kančia ir mirtimi, patarnauja Dievo tautos gerovei“. Teikdama šį sakramentą, Bažnyčia per šventųjų bendravimą užtaria ligonį. Ligonis savo ruožtu šio sakramento malone prisideda prie Bažnyčios pašventinimo ir visų žmonių, dėl kurių Bažnyčia kenčia ir aukojasi per Kristų Dievui Tėvui, gėrio.

1523  Pasirengimas paskutinei kelionei. Ligonių patepimo sakramentas suteikiamas visiems, kenčiantiems dėl sunkios ligos ar negalios, bet dar labiau jis skirtas tiems, kurie „rengiasi iškeliauti iš šio pasaulio“ (in exitus vitae constituti), todėl dar vadinamas „Iškeliaujančiųjų Sakramentu“ (Sacramentum exeuntium). Ligonių patepimas baigia vykdyti tai, ką buvo pradėjęs Krikštas: mus supanašina su mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi. Jis užbaigia šventuosius patepimus, kurie lyg gairėmis nužymi visą krikščionio gyvenimą: Krikšto patepimas mumyse užantspauduoja naują gyvenimą; Sutvirtinimo patepimas mus sustiprina šio gyvenimo kovoms. Šis Paskutinis patepimas mūsų žemiškojo gyvenimo pabaigą tartum apjuosia tvirtu pylimu, saugančiu paskutinėse kovose prieš įžengiant į Tėvo namus.