Kunigystės sakramentas

Kviečiame susipažinti su Katalikų Bažnyčios katekizmo mokymu apie kunigystę:

(Pilną tekstą rasite čia)

Vienintelė Kristaus kunigystė

1544  Visus Senosios Sandoros kunigystės pavidalus atbaigė Jėzus Kristus, „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“ (1 Tim 2, 5). Melchizedeką, kuris buvo „Dievo Aukščiausiojo kunigas“ (Pr 14, 18), krikščionių Tradicija laiko Kristaus kunigystės pirmavaizdžiu. Kristus, vienintelis „Vyriausiasis Kunigas Melchizedeko būdu“ (Žyd 5, 10; 6, 20), „šventas, nekaltas, tyras“ (Žyd 7, 26), „vienintele atnaša“, tai yra vienintele savo Kryžiaus auka, „amžiams padarė tobulus šventinamuosius“ (Žyd 10, 14).

1545  Atperkamoji Kristaus auka yra viena, paaukota kartą visiems laikams, tačiau sudabartinama eucharistinėje Bažnyčios aukoje. Tokia pat viena yra ir Kristaus kunigystė: ją sudabartina Dievo tarnų kunigystė, nepažeisdama Kristaus kunigystės vienatinumo: „Kristus yra vienintelis tikras kunigas, kiti yra tik Jo tarnai.“

Du būdai dalyvauti vienintelėje Kristaus kunigystėje

1546  Kristus, Vyriausiasis Kunigas ir vienintelis Tarpininkas, iš Bažnyčios padarė „karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“ (Apr 1, 6). Būdama tokia, visa tikinčiųjų bendrija yra kunigiška. Tikintieji vykdo savo Krikšto kunigystę, kiekvienas pagal savo pašaukimą dalyvaudami Kristaus – Kunigo, Pranašo ir Karaliaus – pasiuntinybėje. Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais tikintieji yra „pašventinami būti [...] šventa kunigyste“.

1547  Tarnybinė, arba hierarchinė, vyskupų ir kunigų kunigystė ir bendroji visų tikinčiųjų kunigystė „abi savaip dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje“, tačiau, nors ir yra „viena kitai skirtos“, tačiau esmingai skiriasi. Kokia prasme? Bendroji tikinčiųjų kunigystė, išsiskleidžiant Krikšto malonei, pasireiškia tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimu, gyvenimu pagal Dvasią; tuo tarpu tarnybinė kunigystė tarnauja bendrajai kunigystei ir padeda išsiskleisti visų krikščionių Krikšto malonei. Ji yra viena priemonių, kuriomis Kristus nuolat ugdo ir veda savo Bažnyčią. Dėl to ji ir perduodama specialiu – Šventimų – sakramentu.

Kunigas atstovauja Bažnyčios Galvai - Kristui
ATSTOVAUDAMAS GALVAI KRISTUI...

1548  Per Bažnyčiai tarnaujantį įšventintą asmenį pats Kristus veikia savojoje Bažnyčioje kaip savo kūno Galva, savosios kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas, tiesos Mokytojas. Bažnyčia tai išreiškia sakydama, kad kunigas Šventimų sakramento galia veikia in persona Christi Capitis [atstovaudamas Galvai Kristui]:

Tėra vienas ir tas pats Kunigas, Jėzus Kristus, kurį pavaduoja Jam patarnaujantis kunigas. Dėl gautų kunigystės šventimų būdamas prilygintas Aukščiausiajam Kunigui, jis iš tiesų yra įgaliotas veikti paties jo atstovaujamo Kristaus galia ir vardu (virtute ac persona ipsius Christi).

Kristus yra kiekvienos kunigystės šaltinis: nes [Senojo] Įstatymo kunigas buvo Kristaus atvaizdas, o Naujojo Įstatymo kunigas veikia, atstovaudamas Kristui.

1549  Per įšventintųjų, pirmiausia vyskupų ir kunigų, tarnybą tampa regimas Kristaus, Bažnyčios Galvos, buvimas tikinčiųjų bendrijoje. Kaip gerai pasakė šv. Ignotas Antiochietis, vyskupas yra typos tou Patros [„Tėvo įvaizdis“], tarytum gyvasis Dievo Tėvo paveikslas.

1550  Kristaus buvimo Jam atstovaujančiame asmenyje nereikia suprasti taip, tarsi pastarasis būtų apsaugotas nuo visų žmogiškų silpnybių: noro viešpatauti, klaidų ar net nuodėmių. Šventosios Dvasios jėga nelaiduoja vienodai visų pašventinto asmens veiksmų. Laiduojami sakramentai, ir net kunigo nuodėmės negali pakenkti malonės vaisiams, bet yra daug kitų jo veiksmų, paliekančių kunigo žmogiškumo pėdsakus, kurie ne visada esti ištikimybės Evangelijai ženklas ir todėl gali kenkti vaisingam Bažnyčios apaštalavimui.

1551  Kunigystė yra tarnystė. „Tos pareigos, kurias Viešpats pavedė savo tautos ganytojams, yra tikras tarnavimas.“ Kunigystė visa yra skirta Kristui ir žmonėms. Ji visiškai priklauso nuo Kristaus ir Jo vienintelės kunigystės ir yra įsteigta žmonių ir Bažnyčios bendrijos labui. Kunigystės sakramentas perduoda „šventąją galią“, kuri yra tikrai Kristaus. Tad kunigystės valdžios pavartojimo pavyzdys turi būti Kristus, kuris iš meilės tapo paskutiniuoju ir visų tarnu. „Viešpats aiškiai pasakė, kad rūpestis savo kaimene yra meilės Jam įrodymas.“

... „VISOS BAŽNYČIOS VARDU“

1552  Tarnybinės kunigystės uždavinys yra ne vien atstovauti Bažnyčios Galvai Kristui tikinčiųjų susirinkime. Ji veikia ir visos Bažnyčios vardu, siųsdama Dievui Bažnyčios maldą ir ypač atnašaudama eucharistinę auką.

1553  „Visos Bažnyčios vardu“ nereiškia, kad kunigai yra bendruomenės delegatai. Bažnyčios malda ir atnaša yra neatskiriamos nuo Galvos–Kristaus maldos ir atnašos. Bažnyčioje ir per Bažnyčią visada garbinamas Kristus. Visa Bažnyčia, Kristaus kūnas, „per Jį, su Juo ir Jame“, Šventosios Dvasios vienybėje meldžiasi ir save atnašauja Dievui Tėvui. Visas kūnas, Caput et membra [Galva ir nariai] meldžiasi ir save atnašauja, todėl tie, kurių tarnystė kūne yra išskirtinė, vadinami ne vien Kristaus, bet ir Bažnyčios tarnais. Kadangi tarnybinė kunigystė atstovauja Kristui, ji gali atstovauti ir Bažnyčiai.

Kunigų - vyskupų bendradarbių šventimai

1562  „Kristus, 'kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin' (Jn 10, 36), per savo apaštalus padarė jų įpėdinius, tai yra vyskupus, savojo pašventinimo ir pasiuntinybės dalyviais; jie [savo ruožtu] savo tarnystės pareigas teisėtai perdavė skirtingu laipsniu įvairiems Bažnyčios nariams.“ Vyskupų „tarnystės pareigos žemesniu lygiu buvo perduotos jiems pavaldiems kunigams, kad jie, kaip kunigų luomo nariai, tinkamai atlikdami Kristaus jiems pavestą apaštališką pasiuntinybę, būtų vyskupų luomo bendradarbiai“.

1563  „Kadangi kunigystė yra susieta su vyskupyste, tai ji gauna galios, kuria pats Kristus ugdo, pašventina ir valdo savo kūną. Todėl, nors hierarchinei kunigystei gauti būtini įkrikščioninimo sakramentai, tačiau ji pati suteikiama specialiu sakramentu, kuris Šventosios Dvasios patepimu paženklina kunigus ypatinga žyme ir padaro juos taip panašius į Kristų Kunigą, jog jie gali veikti, atstovaudami Kristui Galvai.“

1564  „Kunigai, nors ir neturi aukščiausio kunigystės laipsnio ir, eidami savo pareigas, priklauso nuo vyskupų valdžios, tačiau su jais juos jungia kunigystės orumas. Šventimų sakramento galia, panašiai kaip Kristus, Vyriausiasis ir amžinasis Kunigas, jie yra įšventinami kaip tikri Naujojo Testamento kunigai, kad skelbtų Evangeliją, ganytų tikinčiuosius ir šventomis apeigomis teiktų garbę Dievui.“

1565  Kunigystės sakramento galia kunigai dalyvauja visą pasaulį apimančioje pasiuntinybėje, kurią Kristus buvo pavedęs apaštalams. Šventimais gautoji dvasinė dovana juos rengia ne ribotai ir siaurai, „bet visuotinės apimties išganymo misijai 'lig pat žemės pakraščių' (Apd 1, 8)“, pasiryžusius „visur skelbti Evangeliją“.

1566  „O svarbiausios jų šventojoje tarnyboje yra eucharistinės apeigos arba eucharistinis susirinkimas (synaxis); tada jie veikia atstovaudami Kristui ir skelbia Jo paslaptį, jungia tikinčiųjų maldas su jų Galvos auka ir, kol ateis Viešpats, Mišių aukoje sudabartina bei pritaiko vienintelę Naujojo Testamento auką, kurią paaukojo Kristus, atnašaudamas save Tėvui kaip vienkartinę nesuteptą atnašą.“ Iš tos vienintelės aukos semia sau jėgą visa kunigo tarnystė.

1567  „Kunigai, būdami stropūs vyskupų bendradarbiai, jų pagalbininkai ir įrankiai, pašaukti tarnauti Dievo tautai, drauge su savo vyskupu yra viena, tik skirtingas pareigas užimanti kunigija(resbyterium). Bet kurioje tikinčiųjų bendruomenėje kunigai tam tikra prasme atstovauja vyskupui, su kuriuo vienijasi pasitikėdami ir atvira širdimi; jie perima dalį jo pareigų bei rūpesčių, kasdien atsidėję tarnaudami tikintiesiems.“ Kunigai negali atlikti savo tarnystės kitaip, kaip tik būdami pavaldūs vyskupui ir vienybėje su juo. Klusnumo pažadas, vyskupui duotas šventimų metu, ir vyskupo taikos pabučiavimas šventimų liturgijos pabaigoje reiškia, kad vyskupas juos laiko savo bendradarbiais, sūnumis, broliais ir draugais, o jie savo ruožtu privalo jį mylėti ir jam paklusti.

1568  „Visi kunigai, šventimais įjungti į kunigijos eiles, yra tarpusavyje susieti gilia sakramentine brolybe; ypač artimą kunigų bendriją jie sudaro savoje diecezijoje, jai tarnaudami vietos vyskupo žinioje.“ Kunigijos vienybę išreiškia liturginis paprotys, kai per šventimų apeigas paskui vyskupą ir kunigai uždeda rankas ant šventinamųjų.

Diakonų šventimai - tarnauti

1569  „Žemesnę hierarchijos pakopą užima diakonai, ant jų rankos uždedamos 'ne kunigauti, o tarnauti'.“ Įšventindamas į diakonus, jas uždeda tik vyskupas, tuo parodydamas, kad diakonas yra ypatingai susietas su vyskupu savo „diakonijos“ (tarnavimo) reikaluose.

1570  Diakonai savitu būdu dalyvauja Kristaus pasiuntinybėje ir malonėje. Šventimų sakramentas juos paženklina žyme („charakteriu“), kurios niekas negali panaikinti; ji daro juos panašius į Kristų, kuris buvo tapęs „diakonu“, tai yra visų tarnu. Diakonams privalu, be kitų pareigų, patarnauti vyskupui ir kunigams švenčiant dieviškąsias paslaptis, ypač Eucharistiją, ją dalyti, asistuoti santuokai ir ją laiminti, skelbti Evangeliją ir sakyti pamokslus, vadovauti laidotuvių apeigoms ir imtis įvairių gailestingumo darbų.

1571  Po antrojo Vatikano Susirinkimo Lotynų Bažnyčia sugrąžino diakonatą kaip „savitą ir pastovią hierarchijos pakopą“; Rytų Bažnyčios jį išlaikė visais laikais. Šis pastovus diakonatas, kuris gali būti suteiktas ir vedusiems vyrams, labai praturtina Bažnyčios pasiuntinybę. Iš tiesų yra tikslinga ir naudinga, kad vyrai, kurie Bažnyčioje atlieka tikrai diakonišką tarnystę tiek liturginiame ir sielovadiniame gyvenime, tiek socialinėje ir labdaringoje veikloje, „būtų sustiprinti ir glaudžiau susieti su altoriumi iš apaštalų paveldėtu rankų uždėjimu ir, sakramentinės diakonato malonės padedami, sėkmingiau atliktų savo pareigas“.

Kas gali gauti Šventimų sakramentą?

1577  „Galiojantį Šventimų sakramentą gauna tik pakrikštytas vyras (vir).“ Viešpats Jėzus išsirinko vyrus (viros), kad iš jų sudarytų dvylikos Apaštalų kolegiją; taip pat pasielgė ir apaštalai, išsirinkdami bendradarbius, kurie turėjo tęsti jų darbą. Vyskupų kolegija, su kuria kunigus vienija jų kunigystė, sudabartina Dvylikos kolegiją, kol vėl ateis Kristus. Bažnyčia suvokia, kad ją saisto anas paties Viešpaties pasirinkimas. Dėl to moterų šventimai yra neįmanomi.

1578  Teisės gauti Šventimų sakramentą niekas neturi. Niekas negali pats imtis tų pareigų – joms šaukia Dievas. Kas pastebi savyje Dievo pašaukimo į kunigystę žymes, turi nuolankiai pareikšti savo troškimą bažnytinei valdžiai, kuriai tenka atsakomybė ir teisė pašaukti ką nors priimti šventimus. Kaip ir kiekviena malonė, šis sakramentas gali būti gaunamas tik kaip neužtarnauta dovana.

1579  Visi gaunantieji šventimus Lotynų Bažnyčioje, išskyrus pastovius diakonus, paprastai esti parenkami iš tikinčiųjų vyrų, kurie gyvena nevedę ir yra pasiryžę laikytis celibato „dėl dangaus karalystės“ (Mt 19, 12). Pašaukti nepadalyta širdimi pasišvęsti Viešpačiui ir „Jo reikalams“, jie visiškai save atiduoda Dievui ir žmonėms. Celibatas yra ženklas to naujo gyvenimo, kurio tarnybai pašventinamas Bažnyčios tarnas. Priimtas džiugia širdimi, celibatas labai akivaizdžiai skelbia Dievo karalystę.

1580  Rytų Bažnyčiose nuo amžių galioja kita tvarka: vyskupai parenkami vien tik nevedę, o diakonais ir kunigais gali būti šventinami ir vedę vyrai. Ši tvarka nuo seno laikoma teisėta, ir vedę kunigai vaisingai triūsia savose bendruomenėse. Beje, kunigų celibatas Rytų Bažnyčiose labai gerbiamas, ir yra daug kunigų, kurie laisvai jį pasirinko dėl dangaus karalystės. Kas jau gavo Šventimų sakramentą, tiek Rytuose, tiek Vakaruose nebegali tuoktis.

Šventimų sakramento vaisiai
NEIŠDILDOMA ŽYMĖ

1581  Gavusį šventimus šis sakramentas ypatinga Šventosios Dvasios malone daro panašų į Kristų, kad kaip Kristaus įrankis jis tarnautų Jo Bažnyčiai. Šventimai duoda jam teisę atstovauti Kristui, Bažnyčios Galvai, Jo trejopoje kunigo, pranašo ir karaliaus tarnystėje.

1582  Kaip Krikštas ir Sutvirtinimas, taip ir ši teisė dalyvauti Kristaus tarnystėje yra suteikiama kartą visam laikui. Kunigystės sakramentas irgi įspaudžia neišdildomą dvasinę žymę ir negali būti nei kartojamas, nei teikiamas laikinai.

1583  Galiojančia tvarka įšventintas asmuo dėl svarbių motyvų gali būti atleistas nuo susijusių su šventimais įpareigojimų ir uždavinių, arba gali būti jam uždrausta juos atlikti, tačiau jis nebegali vėl tapti pasauliečiu tikrąja prasme, nes šventimų įspausta žymė lieka visam laikui. Šventimų dieną gautas pašaukimas ir pasiuntinybė yra neišdildomi.

1584  Kadangi galutinai pats Kristus veikia ir išgano per įšventintąjį tarną, pastarojo nevertumas netrukdo Kristui veikti. Tai pabrėžia ir šv. Augustinas:

Išpuikusį tarną galima lyginti su velniu. Vis dėlto jis nesuteršia Kristaus dovanos; kas per jį teka, išlieka tyra; kas per jį vyksta, išlieka gryna ir patenka į derlingą dirvą [...]. Dvasinė sakramento galia yra panaši į šviesą; kas turi būti apšviestas, gauna ją spindinčią, ji nesusitepa, pereidama per suteptus.
ŠVENTOSIOS DVASIOS MALONĖ

1585  Šiuo sakramentu Šventoji Dvasia teikia malonę būti panašiam į Kristų–Kunigą, Mokytoją ir Ganytoją, kurio tarnu įšventintasis tampa.

1586  Vyskupui tai pirmiausia yra tvirtumo malonė (“vadovais darančios Dvasios“ prašoma – lotynų apeigų vyskupo konsekracijos maldoje): malonė tvirtai ir išmintingai, kaip tėvui ir ganytojui, vadovauti savo Bažnyčiai ir ją ginti, rodyti nesavanaudišką meilę visiems ir ypatingą palankumą neturtėliams, ligoniams ir varguoliams. Ši malonė žadina vyskupą skelbti Evangeliją visiems, būti pavyzdžiu savo kaimenei, eiti jos priekyje šventumo keliu, vienijantis Eucharistijoje su Kristumi – Kunigu ir Auka, nebijant atiduoti gyvybę už savo avis:

Tėve, Tu pažįsti širdis – suteik malonės, kad Tavo tarnas, kurį Tu pasirinkai vyskupu, ganytų Tavo šventąją kaimenę ir Tavo akivaizdoje nepriekaištingai Tau dieną naktį tarnautų kaip aukščiausiasis kunigas; tegu aukštosios kunigystės dvasios galia įgyja valdžią atleisti nuodėmes, kaip Tu esi įsakęs, tegu Tavo nustatyta tvarka skirsto pareigas ir tegu atriša kiekvieną ryšį ta galia, kurią Tu suteikei apaštalams; tegu jis Tau patinka savo švelnumu ir tyra širdimi, atnašaudamas Tau malonų kvapsnį per Tavo Sūnų Jėzų Kristų...

1587  Kunigų šventimais suteikiamą dvasinę dovaną išsako Bizantijos apeigų malda. Uždėdamas rankas, vyskupas taria:

Viešpatie, pripildyk Šventosios Dvasios dovanų tą, kurį teikeisi iškelti į kunigystės aukštumas, kad jis būtų vertas be priekaišto stoti prie Tavo altoriaus, skelbti Tavo karalystės Evangeliją, tarnauti Tavo tiesos žodžiui, atnašauti Tau dovanas ir dvasines aukas, atnaujinti Tavo tautą atgimimo maudyne; tada jis eis pasitikti vienatinio Tavo Sūnaus, mūsų didžiojo Dievo ir Išganytojo Jėzaus Kristaus, Jo antrojo atėjimo dieną ir iš Tavo begalinio gerumo bus gausiai atlygintas už ištikimai atliktą tarnybą.

1588  O diakonai, „sakramentinės malonės stiprinami, vienybėje su vyskupu ir jo kunigais, tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės 'diakonija'“.

1589  Didingos kunigystės malonės ir jos uždavinių akivaizdoje šventieji mokytojai jausdavosi primygtinai raginami atsiversti, kad visu savo gyvenimu atsilieptų Tam, kurio tarnais juos padarė Šventimų sakramentas. Antai šv. Grigalius Nazianzietis, būdamas dar visai jaunas kunigas, sušunka:

Reikia apsivalyti pačiam, prieš apvalant kitus; reikia įgyti išminties, kad galėtum jos mokyti kitus; reikia tapti švyturiu, kad kitus apšviestum, pačiam artintis prie Dievo, kad ir kitus prie Jo vestum, būti šventam, kad šventintum, vestum už rankos ir išmintingai patartum. Žinau, kieno tarnai esame ir ką esame pasiekę, kas yra Tas, į kurį kreipiame savo žingsnius. Žinau, koks didis yra Dievas, ir koks silpnas žmogus, bet ir koks jis galingas. [Tad kas yra kunigas? Jis yra] tiesos gynėjas, jis stoja greta angelų, su archangelais šlovina Dievą, į dangaus altorių siunčia atnašų aukas, tampa Kristaus kunigystės dalininku, atnaujina kūriniją, atkuria [joje Dievo] paveikslą, parengia ją dangaus gyvenimui, o svarbiausia: pats tampa sudievintas ir kitus sudievina.
O šventasis Arso klebonas: „Kunigas tęsia žemėje atpirkimo darbą...“ „Gerai supratęs, kas yra kunigas žemėje, mirtum ne nuo išgąsčio, o iš meilės...“ „Kunigystė yra Jėzaus Širdies meilė.“