Krikšto sakramentas

Jei norite pakrikštyti vaiką šioje parapijoje, ne vėliau kaip 2 savaitės prieš Krikštą prašome užpildyti šią anketą (arba galite tiesiog skambinti tel. (8 347) 60962 ir atvykti į parapijos raštinę).

Pastaba: jei norite krikštyti vaiką darbo dieną, prašome pasirinkti laiką po pietų.

(dėl suaugusiųjų krikšto kreiptis atskirai į parapijos kleboną)


Kviečiame paskaityti Katalikų Bažnyčios katekizmą apie Krikšto sakramentą:

(Pilną tekstą rasite čia)

Kas yra Krikšto sakramentas?

1213  Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje (vitae spiritualis ianua), vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai: „Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas.“

I. Šio sakramento pavadinimai

1214  Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo atlikimo apeigos: krikštyti (graikiškai baptizein) reiškia „panardinti“, „panerti“; „panardinimas“ į vandenį simbolizuoja katechumeno palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi kaip „naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15).

1215  Šis sakramentas dar yra vadinamas „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu“ (Tit 3, 5), nes jis ženklina ir įvykdo tą gimimą iš vandens ir Dvasios, be kurio niekas „neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5).

1216  „Tas nuplovimas vadinamas apšvietimu, nes tie, kurie gauna šį (katechetinį) pamokymą, esti dvasioje apšviesti.“ Per Krikštą priėmę [Amžinąjį] Žodį – tikrąją šviesą, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), pakrikštytieji, tapę „apšviesti“, yra „šviesos vaikai“ ir pati „šviesa“ (Ef 5, 8):

Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų [...]. Mes jį vadiname dovana, malone, krikštu, patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia. Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; krikštu nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji); apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas.

 

Krikštas Bažnyčioje

1226  Nuo Sekminių Bažnyčia ėmė švęsti ir teikti šventąjį Krikštą. Šv. Petras pareiškė jo pamokslo sujaudintai miniai: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38). Apaštalai ir jų bendradarbiai krikštijo kiekvieną, įtikėjusį Jėzų: žydus, dievobaiminguosius*, pagonis. Krikštas visuomet atrodė susietas su tikėjimu: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“, pareiškė Paulius Filipų kalėjimo viršininkui. O tas „nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą“ (Apd 16, 31–33).

1227  Anot šv. Pauliaus, per Krikštą tikintysis suvienijamas su Kristaus mirtimi; su Juo palaidojamas ir su Juo prisikelia:

Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi Krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 3–4).

Pakrikštytieji „apsivelka Kristumi". Šventosios Dvasios galia Krikštas yra nuplovimas, kuris nuvalo, pašventina ir nuteisina.**

1228  Tad Krikštas yra nuplovimas vandeniu, kai Dievo žodžio „nenykstanti sėkla“ daigina gyvybę teikiantį veikimą. Šv. Augustinas sako apie Krikštą: „Žodį sujungus su [materialiu] elementu, atsiranda sakramentas.“

 

 

Kaip švenčiamas Krikšto sakramentas?

1234  Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami ir sekdami šių apeigų veiksmus ir žodžius, tikintieji susipažįsta su tais lobiais, kuriuos šis sakramentas ženklina ir įgyvendina kiekviename naujai pakrikštytame žmoguje.

1235  Kryžiaus ženklas apeigų pradžioje paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris Jam priklausys, ir reiškia Kristaus kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę.

1236  Dievo žodžio skelbimas apšviečia apreikštąja tiesa krikštijamuosius ir apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatskiriamo tikėjimo atsaką. Krikštas gi yra „tikėjimo sakramentas“ ypatingu būdu, nes per jį sakramentiniu būdu įžengiama į tikėjimo gyvenimą.

1237  Kadangi Krikštas reiškia išvadavimą iš nuodėmės ir jos kurstytojo velnio, prie krikštijamojo kalbamas vienas arba keli egzorcizmai. Krikštijamasis patepamas katechumenų aliejumi arba, krikštytojui uždėjus ant jo ranką, įsakmiai atsižada šėtono. Taip parengtas, jis gali išpažinti Bažnyčios tikėjimą, kuriam bus „pavestas" Krikštu.

1238  Krikšto vanduo (tuo pačiu metu ar Velyknaktį) pašventinamas epiklezės malda. Bažnyčia prašo Dievą, kad per Jo Sūnų Šventosios Dvasios galia nužengtų į vandenį ir tie, kurie bus juo pakrikštyti, gimtų „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5).

1239  Toliau eina esminė sakramento apeiga: pats Krikštas. Jis reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į velykinę Kristaus paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Išraiškingiausiai krikštas atliekamas krikštijamąjį triskart panardinant krikšto vandenyje. Tačiau nuo seniausių laikų krikštas gali būti teikiamas ir triskart pilant vandenį ant krikštijamojo galvos.

1240  Lotynų Bažnyčioje šį užpylimą lydi krikštytojo žodžiai: „N., aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Rytų liturgijose katechumenas atgręžiamas į rytus, o kunigas sako: „Dievo tarnas N. yra krikštijamas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Kiekvieną Švenčiausiosios Trejybės Asmenį minėdamas, jis krikštijamąjį panardina į vandenį ir vėl iškelia.

1241  Patepimas šventąja krizma – kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi – reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Jis tapo krikščioniu, tai yra Šventosios Dvasios „pateptuoju“, suvienytu su Kristumi, kuris yra pateptasis Kunigas, Pranašas ir Karalius.

1242  Rytų Bažnyčių liturgijoje patepimas po krikšto yra Patepimo krizma sakramentas (Sutvirtinimas). Romos liturgijoje jis nurodo kitą patepimą šventąja krizma, kurį atliks vyskupas; tai bus Sutvirtinimo sakramentas, kuris „sutvirtins“ ir užbaigs Krikšto patepimą.

1243  Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“, prisikėlė drauge su Kristumi. Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė neofitą*. Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14).

Pakrikštytasis dabar yra Dievo vaikas Vienatiniame Sūnuje. Jis gali kalbėti Dievo vaikų maldą: „Tėve mūsų“.

1244  Pirmoji eucharistinė komunija. Tapęs Dievo vaiku, apvilktas vestuviniu drabužiu, neofitas priimamas į „Avinėlio vestuvių pokylį“ ir gauna naujojo gyvenimo maistą – Kristaus Kūną ir Kraują. Rytų Bažnyčios palaiko gyvą vienybės suvokimą pašventinant krikščionį ir todėl duoda šventąją Komuniją visiems ką tik pakrikštytiems ir sutvirtintiems, net ir mažiems vaikams, prisimindamos Viešpaties žodžius: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite“ (Mk 10, 14). Lotynų Bažnyčia, kuri leidžia priimti šventąją Komuniją tik sulaukusiems sąmoningo amžiaus, Krikštą kaip Eucharistijos pažadą išreiškia tuo, kad pakrikštytą kūdikį prineša prie altoriaus „Tėve mūsų“ maldai.

1245  Krikšto šventimą užbaigia iškilmingas palaiminimas. Krikštijant naujagimius, ypatingai palaiminama motina.

 

Kas gali būti krikštijamas?

1246  Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus.“

SUAUGUSIŲJŲ KRIKŠTAS

1247  Nuo Bažnyčios pradžios suaugusiųjų krikštas labiausiai būdavo paplitęs ten, kur Evangeliją pradėta skelbti neseniai. Tad svarbus buvo katechumenatas (parengimas krikštui). Kaip įvadas į tikėjimą ir krikščionišką gyvenimą, jis turi parengti žmogų priimti Dievo dovaną per Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją.

1248  Katechumenato, arba katechumenų parengimo, tikslas yra leisti jiems, atsiliepusiems į Dievo parodytą iniciatyvą, išvien su bažnytine bendruomene subrandinti savo atsivertimą ir tikėjimą. Tai apima „viso krikščioniškojo gyvenimo ugdymą, kuriuo mokiniai vienijasi su savo Mokytoju Kristumi. Tad katechumenus reikia supažindinti su išganymo paslaptimis ir gyvenimu pagal Evangeliją ir protarpiais šventomis apeigomis įvesti į Dievo tautos tikėjimo, liturgijos ir meilės gyvenimą“.

1249  Katechumenai „jau yra susieti su Bažnyčia, yra Kristaus namiškiai ir neretai jau gyvena tikėjimu, viltimi ir meile“. „Motina Bažnyčia juos kaip savus jau apsupa meile ir rūpesčiu.“

KŪDIKIŲ KRIKŠTAS

1250  Kūdikiams, gimusiems su žmogiška, puolusia ir gimtosios nuodėmės suteršta prigimtimi, taip pat reikalingas atgimimas per Krikštą, kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę, į kurią yra pašaukti visi žmonės. Kūdikių Krikštas labai aiškiai parodo, kad išganymo malonė yra teikiama visiškai dovanai. Bažnyčia ir tėvai sutrukdytų kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštydintų.

1251  Krikščionys tėvai turėtų suprasti, kad ši praktika taip pat atitinka jų vaidmenį puoselėti jiems Dievo pavestųjų gyvybę.

1252  Kūdikių krikštijimas yra labai sena Bažnyčios tradicija. Ji gerai žinoma nuo II amžiaus. Tačiau labai galimas dalykas, kad jau apaštalams pradėjus skelbti tikėjimą, kai Krikštą priimdavo ištisi „namai“, būdavo krikštijami ir kūdikiai.

TIKĖJIMAS IR KRIKŠTAS

1253  Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Tačiau tikėjimui reikia tikinčiųjų bendruomenės. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, tai tik tikėjimo pradžia, ir jis turi būti ugdomas. Katechumeno ar jo krikštatėvio klausia: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ O jis atsako: „Tikėjimo malonės“.

1254  Po krikšto visų pakrikštytųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas dar turi augti. Dėl to Bažnyčia kasmet Velykų naktį atnaujina Krikšto pažadus. Pasirengimas Krikštui tik priveda prie naujojo gyvenimo slenksčio. Krikštas yra naujojo gyvenimo Kristuje šaltinis, iš kurio trykšta visas krikščionio gyvenimas.

1255  Kad Krikšto malonė galėtų išsiskleisti, svarbi yra tėvų pagalba. Toks pat ir krikštatėvio bei krikštamotės vaidmuo. Jie turi būti tvirtai tikintys, pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu. Jų uždavinys yra tikra bažnytinė tarnyba (oficium). Visa bažnytinė bendruomenė yra atsakinga už krikšto metu gautos malonės išsiskleidimą ir išsaugojimą.

Krikšto malonės vaisiai

1262  Įvairius Krikšto padarinius ženklina regimi sakramento apeigų elementai. Panardinimas į vandenį simbolizuoja mirtį ir apvalymą, o drauge atgimimą ir atsinaujinimą. Du pagrindiniai Krikšto dariniai yra apvalymas nuo nuodėmių ir naujas gimimas Šventojoje Dvasioje.

NUODĖMĖMS ATLEISTI...

1263  Krikštu atleidžiamos visos nuodėmės – ir gimtoji, ir visos asmeninės, taip pat bausmės už nuodėmes. Nebelieka nieko, kas atgimdytiesiems sutrukdytų įeiti į Dievo karalystę, – nei Adomo nuodėmė, nei asmeninė nuodėmė, nei nuodėmės pasekmės, kurių skaudžiausia yra atskyrimas nuo Dievo.

1264  Vis dėlto ir pakrikštytajame lieka kai kurios laikinos nuodėmių pasekmės: kentėjimai, liga, mirtis ar trapumo žymės, kaip charakterio silpnybės ir t. t., taip pat polinkis į nuodėmę, kurį Tradicija vadina geismingumu, arba perkeltine prasme „nuodėmės židiniu“ (fomes peccati): „Kadangi [geismingumas] paliktas tam, kad su juo kovotume, jis negali pakenkti tiems, kurie jam nepritaria ir, Jėzaus Kristaus malonės padedami, narsiai priešinasi. Juo labiau kad tas 'negaus vainiko, kas nebus grūmęsis pagal taisykles' (Plg. 2 Tim 2, 5).“

„NAUJAS KŪRINYS“

1265  Krikštas ne tik nuplauna visas nuodėmes, jis taip pat padaro neofitą „nauju kūriniu“, Dievo įvaikiu, kuris tampa „dieviškosios prigimties dalininku“, Kristaus nariu ir Jo bendraįpėdiniu,Šventosios Dvasios šventove.

1266  Švenčiausioji Trejybė pakrikštytajam duoda pašvenčiamąją malonę – nuteisinimo malonę, kuri:

— teologinėms dorybėms padedant, padaro jį pajėgų tikėti Dievą, Juo viltis ir Jį mylėti;

— duoda jam gebėjimą gyventi ir elgtis taip, kaip skatina Šventoji Dvasia savo dovanomis;

— moralinėms dorybėms padedant, suteikia jam galimybę tapti vis geresniam.

Tad visas antgamtinis krikščionio gyvenimas yra įsišaknijęs šventajame Krikšte.

ĮJUNGTI Į BAŽNYČIĄ – KRISTAUS KŪNĄ

1267  Krikštas padaro mus Kristaus kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įjungia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną“ (1 Kor 12, 13).

1268  Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje pasiuntinybėje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia dalį dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

1269  Tapęs Bažnyčios nariu, pakrikštytasis priklauso jau nebe pats sau, o Tam, kuris už mus numirė ir buvo prikeltas. Todėl jis yra raginamas Bažnyčios bendrijoje paklusti kitiems, tarnauti jiems, būti klusnus ir atsidavęs Bažnyčios vadovams, juos gerbti ir branginti. Kaip Krikštas daro žmogų atitinkamai atsakingą ir įpareigoja, taip pakrikštytasis turi Bažnyčioje ir teisių: teisę gauti sakramentus, būti stiprinamam Dievo žodžiu ir palaikomam kitokia dvasine Bažnyčios pagalba.

1270  „Tikintieji, per Krikštą [...] atgimę Dievo vaikais, privalo išpažinti prieš žmones tikėjimą, gautą iš Dievo per Bažnyčią“, ir dalyvauti apaštališkoje ir misionieriškoje Dievo tautos veikloje.

SAKRAMENTINIS KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖS RYŠYS

1271  Krikštas yra visų krikščionių, net ir tų, kurie dar nėra visiškai susivieniję su Katalikų Bažnyčia, bendrystės pamatas. „Juk tie, kurie tiki Kristų ir tinkamu būdu priima krikštą, tam tikra prasme, nors ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia. [...] Per Krikštą nuteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų ir todėl teisėtai vadinami garbingu krikščionio (-ės) vardu, o Katalikų Bažnyčios vaikai pagrįstai laiko juos savo broliais–seserimis Viešpatyje.“ „Tad Krikštas yra sakramentinis vienybės ryšys tarp visų, kurie per jį yra atgimę.“

NEIŠDILDOMA DVASINĖ ŽYMĖ...

1272  Krikštu įjungtas į Kristų, pakrikštytasis supanašinamas su Kristumi.Krikštas įspaudžia krikščioniui dvasinę neišdildomą jo priklausomybės Kristui žymę (charakterį). Tos žymės nepanaikina jokia nuodėmė, net jeigu ji sutrukdo gauti Krikšto teikiamų išganymo vaisių. Vieną kartą visam laikui suteiktas krikštas negali būti kartojamas.

1273  Krikštu įjungti į Bažnyčią, tikintieji esti paženklinti sakramentine žyme, kuri pašventina juos krikščioniškai garbinti Dievą. Krikšto antspaudas krikščionis įpareigoja ir padaro tinkamus tarnauti Dievui, gyvai dalyvaujant šventojoje Bažnyčios liturgijoje, ir vykdyti pakrikštytųjų kunigystę, liudijant šventą gyvenimą ir veiklią meilę.

1274  „Viešpaties antspaudas“ („Dominicus character“) yra tas antspaudas, kuriuo Šventoji Dvasia mus paženklino „Atpirkimo dienai“ (Ef 4, 30).„Krikštas yra amžinojo gyvenimo antspaudas.“Tikintysis, „išlaikęs antspaudą iki galo“, tai yra likęs ištikimas savojo Krikšto priesakams, galės mirti „pažymėtas tikėjimo ženklu“, lydimas savojo Krikšto tikėjimo, laukdamas jo atbaigimo – palaimingojo Dievo regėjimo – ir turėdamas viltį prisikelti.

Tekstas cituotas iš Katalikų Bažnyčios katekizmo skyriaus apie Krikšto sakramentą.